Vienas laukiamiausių renginių sostinėje – Vilniaus knygų mugė

User Rating:  / 0
PoorBest 

Vienas laukiamiausių renginių sostinėje – Vilniaus knygų mugė. Iš anksto rengiesi, taupai tam pinigus, planuoji, kur apsistosi. Kasmet ten keliaujantys žmonės turi ir savotiškų ritualų, pavyzdžiui, nusipirkti tam tikrą skaičių knygų, pabendrauti su mėgstamais autoriais, gauti autografų. Išrinktos knygos yra noriai perkamos, nes jaučiamas betarpinis bendravimas su autoriumi.

knygosNemažai aistringų knygų mylėtojų keliauja į Knygų mugę norėdami atsinaujinti savo biblioteką, ieško pigesnių leidinių. Ne paslaptis, jog vis mažiau lietuvių perka naujas knygas, nes jos – itin brangios. Štai neseniai išleista žurnalisto Andriaus Tapino knyga „Vilko valanda“, šiemetinėje mugėje pripažinta geriausia metų knyga, knygynuose kainuoja apie pusšimtį litų, Džono Ronaldo Ruelo Tolkino, pasaulyje išgarsėjusio dėl savo parašytos trilogijos „Žiedų valdovas“, naujai išleistų knygų kainos siekia ir daugiau nei šešiasdešimt litų, prieš keletą metų istoriniu romanu „Silva Rerum“ debiutavusios Kristinos Sabaliauskaitės parašyti knygos tęsiniai taip pat kainuoja panašiai. Kitaip tariant, tenka rinktis: nauja knyga ar keli buteliai vyno pasisėdėjimui su draugais, maisto produktai savaitei ar bilietai dviems į įdomų spektaklį.

Kasmet dešimtis tūkstančių žmonių pritraukianti mugė liudija, jog nepaisant išaugusių popierinių knygų kainų, žmonės jas vis dar perka ir skaito. Mugės organizatoriai taip pat bando prisitaikyti prie publikos: taiko didžiules nuolaidas (kartais net iki 70 proc.), rengia didžiųjų prekybos centrų pamėgtas akcijas „Perki du – trečią gauni nemokamai“ ir panašiai.

Sau knygas perku gana dažnai. Na, sąlyginai dažnai. Jas perku dažniau nei dauguma mano pažįstamų – ieškau nuolaidų, įvairių akcijų, specialių knygynų pasiūlymų. Kodėl? Nors bet kada norimų knygų galiu bandyti ieškoti bibliotekose, vis dėlto maloniau ją turėti namuose.

Pagalvokite, išsikepi pyragą (arba nusiperki, jei nelabai sekasi kepti), užsiplikai kvapnios arbatos ar kavos, ramiai lentynoje apžvelgi knygų nugarėles, išsirenki tą, kurios nori būtent tą minutę. Ir atsiduodi knygos pasauliui.

O jei reikia važiuoti į biblioteką? Taip, ten knygų kur kas daugiau, tačiau pasiimti į namus gali vos keletą, turi iškart apsispręsti, ką norėsi skaityti ne tik šiandien, bet, tarkime, po savaitės ar dviejų. O jei apsigalvoji ir grįžus namo nebesinori skaityti to, ko norėjai prieš porą valandų? Reikia grįžti atgal. Na, o jei vis dėlto imiesi skaityti, baigus reikia vėl keliauti į biblioteką, kad spaudinį spėtum grąžinti laiku...

Štai todėl man mieliau turėti savo biblioteką (na, čia kiek per gražiai pasakyta, greičiau – bibliotekėlę), kurioje – svetimų rankų nenučiupinėtos, nenuterliotos knygos, kurių lapai nesidraiko vos atvertus viršelį, kurių kampai – neužlankstyti ir nenuseilėti šį įprotį turinčių skaitytojų (kad ir kaip gerbčiau skaitančius žmones, toks jų elgesys – mažų mažiausiai šlykštus).

Būtent dėl visų šių priežasčių ir mėgstu apsilankyti knygų mugėse, kuriose randu naujų spaudinių savo bibliotekai. Tai, kuria galiu naudotis tada, kada tik užsimanau. Vienos paskutiniųjų mano pirkinių – literatūros apie mafija tėvu laikomo Mario Puzo knygos. Tiesa, pirkau jas ne knygų mugėje, tačiau už mažesnę kainą ieškojau jau kurį laiką. Pastebėjus jas komiso parduotuvėje, čiupau be jokių dvejojimų. Ir dabar jos – jau mano knygų lentynoje. Tąsyk tiesiog džiūgavau, nes sugebėjau nusipirkti dvi knygas vos už 17 litų. Tikras lobis.

Apskritai nesvarbu, kur randu gerą kainos pasiūlymą norimai knygai. Visuomet džiūgauju lyg vaikas – vertinu galimybę skaitant atsiplėšti nuo darbų, rūpesčių. Mėgstu pasinerti į kitokį, literatūrinį pasaulį, į kurį duris atveria knygos. Ko gero, kitais metais Vilniaus knygų mugę vėl paliksiu pilnais krepšiais naujų knygų – vėl reikės atsinaujinti.